2019 m. Jurbarko Švč. Trejybės parapija

  Adoracija

 Adoratio – lot. k. garbinimas, žavėjimasis. Ši maldos forma atsirado viduramžiais. Tuo metu žmonės retai priimdavo Komuniją. O ir šiaip buvo sunku dalyvauti ir suprasti kas vyksta šv. Mišiose, nes dar nebuvo atgręžtų altorių (kaip dabar įprasta) – kunigai šv. Mišias aukodavo nusisukę, o be to visos maldos buvo lotynų kalba. Todėl pakylėjimo metu (tai yra tas šv. Mišių momentas kai kunigas iškelia aukštyn Ostiją), žmonės troško kuo ilgiau matyti Jėzų. Taip ilgainiui šalia šv. Mišių susiformavo atskira malda – adoracija, kai Švč. Sakramentas (t.y. pats Jėzus Duonos pavidalu) pastatomas ant altoriaus; dažniausiai – puošniame inde, kuris vadinasi monstrancija (monstrare – lot. k. rodyti).

 Tai – nelengvas maldos būdas, nes atrodo, kad jis visiškai neliečia mūsų jausmų, emocijų. Norėdami geriau suprasti kas yra adoracija pažvelkime į draugystės pavyzdį. Vienas iš požymių iš kurio gali spręsti, kad draugas yra tikras – gebėjimas tylėti kartu. Svarbiausia yra tai, kad ta tyla nesukelia nepatogumo arba noro žūtbūt ką nors pasakyti. Tyla adoracijoje yra labai svarbi. Daug žodžių čia nereikia. Svarbiausias dalykas, kurį adoruojantysis turi „daryti“ – tai būti. Kūno laikysena gali būti įvairi – galima sėdėti, klūpėti, gulėti kniūbsčia ir t.t., tačiau viską reikia daryti pagarbiai, nes adoracijoje kaip jokioje kitoje maldoje iš tikro esame Dievo akivaizdoje. Esame priešais Jėzų, kuris tikrai, realiai ir visas pasilieka tame baltame duonos paplotėlyje. Štai čia ir kyla šios maldos „sunkumas“, nes juslėms tai neprieinama, o mes juk įpratę viską „pačiupinėti“, patirti. Adoracijoje ne taip. Čia reikia pasitikėti, nes tik tikėjimu gali priimti tokį neįmanomą dalyką: pats Dievas – Galingasis, kuris savo Žodžiu viską sukūrė ir palaiko, Visagalis, prieš kurį lenkiasi kalnai ir jūros – Jis dabar priešais mane duonos paplotėlio pavidalu!

 

   Kaip melstis?

 

 Adoracijoje veikiu ne aš. Adoracijoje veikia Dievas. Jis mane mato. Ir Jis, žinodamas kas man geriausia (nes Jis mane geriau nei bet kas kitas pažįsta), keičia mano širdį. Dievas gali veikti įvairiai – Jis gali leisti, kad aš kažką jausčiau, o gali ir aplenkti jausmus. Bet tai, kad aš nieko nejaučiu, anaiptol nereiškia, kad nieko nevyksta. Tad svarbiausia adoracijoje – būti ir leisti, kad Jėzus žiūrėtų į tave, veiktų tavyje. Čia dar tinka saulės palyginimas. Vasarą pvz., guli pliaže ir deginiesi. Šiaip jau nieko neveiki. Po kurio laiko pastebi, kad nudegei. Ne pats kažkaip save nusideginai, bet saulės spindulių poveikis tai padarė. Vienintelis dalykas, kurį turėjai padaryti, kad nudegtum, tai palikti drabužius, kurie dengė odą nuo saulės spindulių. Panašiai ir adoracijoje. Ateini tam, kad pabūtum su Jėzumi, kad nieko nuo Jo neslėptum, bet atsivertum, „nurengtum savo širdį“ ir leistum Jėzui meiliai žvelgti į tave (atsimeni – turtingas jaunuolis: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“ Mk 10,21). Adoracijoje dažnai nebūna jausminių potyrių, bet tai nereiškia, kad Dievas neveikia tavo viduje. Taip Jis mus moko kantrybės. Juk draugystėje be kantrybės ir ištikimybės – nė žingsnio.

 

   Ir dar kartą – kaip melstis?

 

 Jeigu sunku visą adoracijos laiką tylėti, galima giedoti giesmes. Giesmės turėtų būti: a) nukreiptos į patį Jėzų: pvz., „Jėzau aš myliu Tave“, „Jėzau Kristau pas tave aš ateinu“ ir pan. Reikėtų vengti giesmių „apie bites“. Ne todėl, kad jos blogos, bet dėl to, kad adoracija yra ypatingas buvimo su pačiu Jėzumi laikas; b) giesmės turėtų būti netriukšmingos (nebent išskirtiniais atvejais, kai organizuojami galingi šlovinimai prie išstatyto Švenčiausiojo) ir kreipiančios į susikaupimą, padedančios „irtis į gilumą“; c) giesmės turėtų būti nesudėtingos. 

 Dar galima melstis kartotine malda. Tam naudojame rožančių. Maldos pradžioje – persižegnojimas, po to „Tėve mūsų“, ir tada ties dideliais karoliukais galima melstis „Garbė Dievui“, o ties mažais – kartoti trumpus kreipinius į Jėzų: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, „Jėzau, garbinu Tave“, „Ateik, Viešpatie Jėzau“, „Jėzau, pasilik su manim“, „Viešpatie, pasigailėk manęs“ ir pan. Geriausia melstis tokiu kreipiniu, kuris Tau yra labiausiai prie širdies tuo metu.

 Ir šiaip – improvizacijai ir kūrybiškumui visada atvertos durys. Žinoma, pagarbos ribose. Tačiau laisvai galima netgi giedoti giesmes skirtas Marijai arba melstis Rožinį. Kodėl? Todėl, kad būtent Marija buvo tobuliausia „adoruotoja“. Ji nešiojo Jėzų savyje, jos akys nuolat buvo nukreiptos į Jį. Ji geriau už kitus buvo į Jėzų „įsižiūrėjusi“ (jei nori plačiau apie tai pasiskaityti – Jonas Paulius II „Rosarium Virginis Mariae“). Tad šiomis giesmėmis ar maldomis, būdami Jėzaus akivaizdoje, galime stoti į Marijos mokyklą – mokytis žiūrėti į Jėzų kaip ji tai darė.

 

   Kiek melstis?

 

 Kiek adoracija turėtų trukti? Šiaip jau – būtų gerai laikytis taisyklės, kad nemažiau pusės valandos. Ne todėl, kad kažkas nustatė tokią taisyklę, bet grynai dėl mūsų žmogiškumo. Maždaug 10 min. užtruksime kol nurimsime, tada 10 min. galėsime ramiai pabūti su Jėzumi. Dar 10 min. užtruks įžangos ir pabaigos maldos. O jei dar giedosime kokią giesmę, ar melsimės maldą – tylos liks dar mažiau. O būtent tyla yra viena iš esminių adoracijos dalių. Jai visada reikėtų palikti laiko.

MINTYS APIE ADORACIJĄ

 

Mąstyk manyje, Jėzau, tada ir aš mąstysiu aiškiai ir šviesiai. 
Kalbėk manyje, Jėzau, tada ir aš kalbėsiu jautriai ir tiesiai. 
Veik per mane, Jėzau, ir kilnūs bus mano veiksmai,šventi mano darbai, ramybės kupinas poilsis. 
Persmelk mane, Jėzau, įsiskverbk į mano širdies gelmes, 
kad visi manyje galėtų matyti, kaip neapsakomai Tu mus myli. 
                                                                     Teresė Neuman  

Šventasis Raštas  

 

 Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų  ieško (Jn 4, 23) Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu (Mt 11,28) Likite čia ir  pabudėkite kartu su manimi (Mt 26, 38) 

Katalikų bažnyčios katekizmas  

  1379  „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai, kad būtų galima ją nunešti  ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė  eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylaus adoravimo prasmę 

1380  <....> Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Jėzus mūsų laukia šiame meilės sakramente.  Negailėkime laiko su Juo susitikti adoruodami, su giliu tikėjimu kontempliuodami, pasirengę atsilyginti už sunkias  pasaulio kaltes bei nuodėmes. Tegu niekada nesibaigia mūsų adoracija! 

1381  „Tikro Kristaus kūno ir tikro Jo kraujo buvimą šiame sakramente ‘galima patirti ne juslėmis, bet vien tikėjimu,  kuris remiasi Dievo autoritetu’, sako šv. Tomas. Dėl to komentuodamas Luko 22, 19 tekstą: ‘Tai yra mano Kūnas, kuris

už jus atiduodamas’, šv. Kirilas sako: ‘Neabejok, ar tai tikra, bet verčiau tikėdamas priimk Išganytojo žodžius, nes Jis,  būdamas Tiesa, nemeluoja’“: 

Tau lenkiuos, o Dieve, mums neregimas, Ostijos paveiksle tikrai esamas. Tau aš savo širdį duodu visiškai, nes gali ją  tenkint, Dieve, Tu tiktai. Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas – liudyt čia tegali vien tikėjimas. Tavo žodžiu, Dieve, aš tikiu  tvirtai, nes tiesos tikresnės nerasiu tikrai. 

    Popiežius Benediktas XVI  apie eucharistinę adoraciją: „Eucharistijoje mūsų pasitikti ateina susivienyti su mumis  trokštantis Sūnus; Eucharistijos adoracija yra ne kas kita, kaip natūralus Eucharistijos šventimo, kuris kaip toks yra  Bažnyčios didžiausias adoracijos aktas, padarinys. Priimti Eucharistiją reiškia adoruoti tą, kurį priimame; būtent taip, tik  taip tampame viena su juo ir tam tikru būdu iš anksto paragaujame dangiškosios liturgijos grožio. Adoracijos aktas ne šv.  Mišių metu pratęsia bei sustiprina tai, kas padaryta pačiame liturginiame šventime.“ „Tiktai adoruodami galime  subrandinti gilų ir tikrą priėmimą. Ir būtent šiame asmeniškiausiame susitikimo su Viešpačiu akte tada taip pat bręsta  Eucharistijoje glūdinti socialinė misija, kuria norima sugriauti ne tik Viešpatį ir mus, bet mus pačius vienus nuo kitų  skiriančias sienas“ (Sacramentum caritatis, 66).  
​    Eucharistija yra asmenų susitikimas ir vienijimasis; tačiau asmuo, kuris eina mūsų pasitikti ir trokšta susivienyti su  mumis, yra Dievo Sūnus. Taip susivienyti galima tik per adoraciją. Priimti Eucharistiją – reiškia adoruoti Tą, kurį  priimame. Būtent taip ir tik taip tampame viena su Juo. 

Šventasis Jonas Paulius II: "Sustok prieš tabernakulį tu be jokios priežasties, gali netarti nė žodžio, tiesiog pasilik  Kristaus akivaizdoje ir kontempliuok svarbiausią meilės gestą – pašventintąją Duoną. Nėra veiksmingesnio bei  patikimesnio būdo pasiekti tvirtą ir ilgalaikę taiką pasaulyje kaip Švč. Sakramento garbinimas." 

Palaimintoji Motina Teresė: "Nutilęs klausykis, nes jei tavo širdis užimta kitais dalykais, Dievo balso neišgirsi...  Svarbiausia yra ne tai, ką mes sakome, bet ką Dievas sako mums ir per mus."
 

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now