Bažnyčios ir parapijos istorija
Jurbarko katalikų bažnyčios istorija prasidėjo 1430 m., kai vyskupo Mikalojaus Dziežgovičiaus rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji medinė bažnytėlė. Seniausios žinios apie šią bažnytėlę aptinkamos vyskupo Motiejaus Valančiaus 1848 m. išleistoje "Žemaičių vyskupystėje". Jurbarko katalikų parapija susiformavo kiek vėliau - 1502 m. Karalienė Bona įpareigojo vietininką Joną Kuncevičių pastatyti naują bažnyčią. Jos tarnams ir mokyklai išlaikyti Bona paskyrė 6 valakus žemės. Prie bažnyčios iškilo ir klebonija. Jurbarko mokyklą 1557 m. įsteigė klebonas Martynas Hermanavičius. Bažnyčia buvo du kartus sunaikinta gaisrų: 1656 metais, kai Jurbarko valsčių sudegino švedų ir prūsų kariuomenė, ir 1737 metais, kai į Jurbarką įsiveržė rusų kariuomenė.
Kilmingi ir garsūs Jurbarko bažnyčios klebonai buvo Kasparas Giedraitis ir Vincentas Giedraitis.
Dvidešimt šešerius metus klebonu išdirbęs Mykolas Kervelis nuolat rūpinosi parapijos gerove ir švietimu. Jis valstiečių vaikams, kurie moka skaityti, buvo nurodęs mokyti nemokančius. Toks jo požiūris į švietimą davė laukiamų rezultatus - tuo metu retas kuris parapijoje gyvenantis žmogus nemokėjo skaityti. Jurbarko bažnyčiai tada priklausė 20 valakų derlingos žemės. Klebonas Mykolas Kervelis daug nuveikė ir propaguodamas blaivybę. Jis įkūrė blaivybės draugiją ir 1858 metais, per Žolinės atlaidus, kreipėsi į savo parapijiečius, ragindamas išsižadėti gerti degtinę. Jo blaivybės akciją parėmė Gaurės ir Skirsnemunės klebonai. Tai - blaivybės sąjūdžio, kurio vadovas buvo vyskupas Motiejus Valančius, pradžia. Kunigo Mykolo Kervelio palaikai ilsisi Jurbarko kapinėse. Greta - jo giminaičio kunigo Leono Kervelio amžino poilsio vieta. 1873 metais dirbti į Jurbarką paskirtas kunigas Kazimieras Marcinkevičius (1842-1915). Jis paliko ryškų pėdsaką parapijos gyvenime. A. Giedraičio - Giedriaus knygoje "Mūsų Jurbarkas" rašoma: "Spaudos draudimo metais per jį eidavusi ir slaptoji spauda, gauta iš Sudargo kunigo".
Iškili asmenybė buvo ir Jurbarko parapijoje dirbęs vikaras Matas Miežinis (1851-1929). Jis daug nuveikė rūpindamasis lietuvybės stiprinimu, finansavo savo dėdės kunigo Mykolo Miežinio knygos "Lietuviškai-latviškai-rusiškas žodynas" išleidimą. 1895 metais į pirmąją paskyrimo vietą Jurbarką atvyko ką tik kunigu įšventintas Antanas Kiznis, iškalbus pamokslininkas, sumanus bažnyčios reikalų tvarkytojas, rusų mokykloje besimokantiems katalikų vaikams dėstęs tikybą. Jurbarko bažnyčios vikaru jis išdirbo 11 metų.
Labiausiai klebonas K. Marcinkevičius ir vikaras A. Kiznis rūpinosi naujos Jurbarko bažnyčios statyba. Mūrinė o stiliaus Švenčiausios Trejybės bažnyčia, kuri tebestovi iki šiol, pastatyta 1901-1907 m. Naująją bažnyčią 1907 m. spalio 14d. pašventino vyskupas Mečislovas Paliulionis. 1918 m. klebono Pranciškaus Stakausko rūpesčiu Jurbarke įsteigta "Saulės" progimnazija. Šis klebonas buvo ir pirmasis savanorių būrio organizatorius Jurbarke.
Klebonas Juozas Bikinas (1875-1956) buvo Lietuvos Seimo narys, garsus visuomenininkas, spaudos bendradarbis. Jis redagavo "Vienybę", dienraštį "Laisvė", bendradarbiavo įvairiuose
katalikų ir tautininkų krypties leidiniuose. Už nuopelnus Katalikų Bažnyčiai ir lietuvių tautai jam suteiktas kanauninko titulas. Mirė Juozas Bikinas Jurbarke, palaidotas bažnyčios šventoriuje.
Filosofijos, sociologijos, teologijos daktaras kunigas Valdemaras Cukuras (1915-1997) Jurbarko gimnazijoje dėstė lotynų ir vokiečių kalbas, tikybą, buvo aktyvus spaudos bendradarbis. Pasitraukęs į vakarus, Tiuringijos kraštuose įkūrė lietuvių bendruomenę. Jis buvo JAV Katalikų filosofijos draugijos narys, ne kartą skaitė pranešimus Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimuose. Jurbarko katalikų parapijos bažnyčioje dirbo ir daugiau rūpestingų sielos ganytojų - klebonų, ir vikarų. Jie rūpinosi parapijiečių dvasiniais reikalais, tvarkė, remontavo bažnyčią, buvo tikinčiųjų globėjai ir užtarėjai, aktyviai dalyvavo visuomeninėje, kultūrinėje veikloje.
1940 m. liepos 7 d. gaisras sunaikino pietinę miesto dalį. Ugnis neaplenkė ir bažnyčios - išdegė jos vidus, buvo sunaikinti mediniai karkasai, įgriuvo stogas, bokštai. Pirmuosius bažnyčios atstatymo darbus organizavo klebonas Anatolijus Stanevičius. Darbo ėmėsi sudarytas bažnyčios atstatymo komitetas. Praėjus metams, buvo uždengtas stogas, suremontuotas ir išdekoruotas bažnyčios vidus, sudėtos grindys, atstatyti altoriai, klausyklos, sakykla, bažnyčią dailininko Prano Mikutaičio paveikslai "Paskutinė vakarienė", "Šv. Pranciškus", "Šv. Teresė", "Šv. Agota" ir kiti, skulptoriaus Vinco Grybo sukurti darbai:
Didžiajame altoriuje pastatytos šventųjų apaštalų Petro ir Povilo skulptūrų atliejos, kairėje bažnyčios pusėje - Kryžius su Nukryžiuotuoju. Medžio drožėjas Pranciškus Puišys bažnyčiai padovanojo tautiškais motyvais išdrožinėtais kryželius ir pulpitus. Dailininkas Jurgis Virbickas medinėmis skulptūrėlėmis pagražino altorius ir sakyklą, nutapė "Šv. Kazimieras", "Kristus dalija Komuniją", padarė "Betliejų".
1968 m. pradėjęs klebonu dirbti kunigas Mykolas Buožius užbaigė sutvarkyti bažnyčios vidų ir aplinką. Jo rūpesčiu aplink bažnyčią pastatyta gražiai į bendrą ansamblį įsikomponavusi mūro tvora. Tuo laiku pastatytos bažnytinės buitinės patalpos, parengtas projektas bažnyčios bokštų atstatymui.
Neilgas, bet ryškus kunigo Zigmanto Grinevičiaus (1938-1993) gyvenimo šioje žemėje kelias. Jis domėjosi literatūra, turėjo sukaupęs didelę asmeninę biblioteką, kolekcionavo liaudies meno kūrinius. Kunigas buvo surinkęs vertingą medžiagą apie išnykusį Kuturių kaimą ir jo gyventojus. Jis Jurbarko krašto istorijos muziejui padovanojo medžio drožėjo P. Puišio darbų kolekciją. Kunigas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, rūpinosi pagalba
vargstantiems, padėjo įsteigti Samariečių draugiją ir buvo pirmasis jos vicepirmininkas. Daug
gražių jo sumanymų liko neįgyvendinta - kunigas mirė 1993 m. rugpjūčio 6 d. būdamas 55 metų amžiaus.
1992-ieji Jurbarko parapijos dvasinio atgimimo metai. Klebonas Antanas Slavinskas ir vikaras Robertas G. Skrinskas, padedant parapijiečiams ir užsienyje gyvenantiems kraštiečiams, atstatė Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios bokštus. 1993 m. birželio 13 d. per Šv. Antano atlaidus bažnyčios bokštus pašventino vyskupas Vladislovas Michelevičius.
Ryškų pėdsaką Jurbarko gyvenime paliko ir vikaras R. G. Skrinskas. Jis vienas iš pirmųjų kunigų Lietuvoje drąsiai ir ryžtingai pradėjo atvirą veiklą už gyvybės išsaugojimą. Jurbarko kapinėse jo rūpesčiu pastatytas pirmasis kryžius Lietuvoje "Negimusiems kūdikiams atminti". Vikaras nuolat rūpinosi katalikiškos literatūros platinimu ir skaitymu, įkūrė pirmąją Jurbarko katalikų parapijos biblioteką, buvo populiarus jaunimo tarpe. 1993 m. paskirtas Jurbarko parapijos klebonu (nuo 1994 m. iki 1996 m. - šios parapijos altarista) kunigas Antanas Milašius rūpinosi bažnyčių istorijų rašymu. Parašytos Jurbarko, Girdžių, Vertimų ir Skirsnemunės parapijų istorijos. Jos išspausdintos knygoje "Jurbarkas. Istorijos puslapiai".
Nuo 1994 m. iki 2003 m. parapijos klebonu dirbo kunigas Kazimieras Gražulis. Jis daug dėmesio skyrė nesibaigiantiems bažnyčios ir kitų parapijai priklausančių pastatų remonto darbams: skarda buvo uždengtas 2500 kv. m. bažnyčios stogas, atnaujintas išorinių bažnyčios sienų mūras, pastatytas naujas ūkinis pastatas. Kun. K. Gražulis rūpinosi, kad į parapijos katalikų gyvenimą kuo aktyviau įsijungtų jaunimas. Nuo 1996 m. kasmet klebonijoje organizuojami renginiai, stovyklos vaikams ir jaunimui. Jaunuolių grupės vyko į piligrimines keliones, dalyvavo Lietuvos ir Pasaulio jaunimo dienose, Taize vasaros susitikimuose Prancūzijoje ir naujametiniuose Europos jaunimo susitikimuose. 1998 m. rudenį įkurtas Jaunimo centras. Klebono iniciatyva sekmadieniais per Votyvos šv. Mišias giedantis jaunimo choras pasipuošė baltomis albomis. JAV gyvenanti jurbarkietė Julija Petrauskaitė-Oreska skyrė pinigų naujam Jurbarko bažnyčios varpui, kuris buvo
nuliedintas Lenkijoje. 1997 m. rugpjūčio 17 d. per šv. Roko atlaidus varpą pašventino tuometinis VDU Teologijos fakulteto dekanas kun. Steponas Vaičiūnas OFS. Bokšte šis varpas pirmą kartą suskambėjo 1998 m. Šventų Velykų rytą.
2000 m. pavasarį altarista paskiriamas kun. Boleslovas Vaira. Buvo dėmesingas parapijiečiams, kruopštus ruošiantis pamokslams ir išpažinties tarnystėje, santūrus ir nuoširdus sielovadiniame darbe iki pat savo mirties. 2020 m. palaidotas šventoriuje.
2003 m. pavasarį klebonu tapo kunigas Kęstutis Grabauskas. Klebonas toliau rūpinosi
bažnyčios ir parapijos namų remonto darbais: atnaujinta parapijos salė, suremontuotos Šeimos ir jaunimo centro patalpos, pakeistos grindys bažnyčioje Daug dėmesio klebonas skyrė parapijos tikinčiųjų bendruomenės kūrimui. 2004 m. vyko ALFA kursai, po kurių susikūrė šv. Rašto skaitymo grupė. 2005 m. pradėta 6 pakopų 2,5 m. trukmės parapijos atnaujinimo programa ATGAIVINK, sekmadieniais po Šv. Mišių parapijiečiai buvo kviečiami į susitikimus parapijos
salėje. Klebonui padėdavo aktyvi parapijos taryba, Jaunimo bei Šeimos centrų, Caritas nariai, katechetai.
2015 m. klebonu skiriamas kun. Darius Auglys. 2018 m. parapijai paskirtas altarista kun. teol. lic. J. Bujokas (vikaro teisėmis).