2019 m. Jurbarko Švč. Trejybės parapija

 

 

 

 

 Visų, o ypač įkrikščioninimo sakramentų, tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kuris per mirtį veda jį į Dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: "Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo". Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį "paveda Dievui". Tai "paskutinis sudie" (" su Dievu"), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti". Pgl. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1680, 1690

   Kur kreiptis ir kam teikiamas šis patarnavimas

 Bažnyčios kanonai nurodo, kad bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos tik tikintiems Bažnyčios mirusiesiems. Pranešti apie parapijoje gyvenusio tikinčiojo mirtį artimieji kviečiami kaip galima anksčiau. Šiokiadieniais 9-11 val., 17-18 val. galima kreiptis į kunigą parapijos raštinėje.

   Šv. Mišios už mirusįjį

 Šv. Mišių auka, artimųjų malda ir Šv. Komunija mirusiojo intencija, yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji.

 Laidotuvėmis, švenčiamomis pagal liturgines nuorodas, Bažnyčia maldauja dvasinės pagalbos mirusiesiems ir pagerbia jų kūnus, drauge teikdama gyviesiems vilties paguodą. Bažnyčiai primygtinai pataria išlaikyti pamaldų paprotį laidoti mirusiųjų kūnus, tačiau nedraudžia kremavimo, jeigu jis nėra pasirenkamas dėl katalikiškąjai doktrinai priešingų motyvų (egzotinių rytų kulto ar kitų religinių papročių laikymosi).

 Bet kurio mirusiojo tikinčiojo laidotuvių apeigos turi būti atliekamos savo parapijos bažnyčioje. Tačiau, jei yra pareikšta kitokia mirusiojo valia ar artimųjų pagrįstas noras, galima informavus mirusiojo parapijos kleboną, pasirinkti ir kitą bažnyčią, jei tam pritaria pasirinktosios bažnyčios administratorius.

   Atsakomos bažnytinės apeigos

 Bažnyčios kanonai nurodo, kad bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos mirusiesiems, kurie praktikavo katalikų tikėjimą. Pagal bažnytines apeigas nelaidojami tie asmenys, kurie būdami gyvi reiškė viešą priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo:

  • viešai žinomi apostatai (atsisakę katalikų tikėjimo, atskalūnai), eretikai (prieštaraujantys Bažnyčios mokymui), schizmatikai (atskilę nuo Bažnyčios).

  • pasirinkusieji kūno kremavimą dėl krikščioniškajam tikėjimui priešingų motyvų;

  • kiti vieši nusidėjėliai, kurių neįmanoma laidoti nesukėlus viešo tikinčiųjų papiktinimo.

 Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga. Pabaiga, Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo. Jei bažnytinė bendruomenė, liturgija, o ypač Eucharistijos šventimas, žmogui buvo brangūs, kai jis buvo gyvas, tai tikrai dera mirusįjį pagerbti bažnytinėmis laidotuvėmis. Tačiau nereikia su mirusiais elgtis taip, kaip jie nesielgė ir to nenorėjo būdami gyvi.

   Sakramentalijos

   Būsto, paminklų, devocionalijų laiminimas

  Sakramentalija - tai malda, dažnai tam tikro ženklo lydima kaip pašlakstymas švęstu vandeniu, Kryžiaus ženklas, rankos uždėjimas. Sakramentalijos parengia žmones priimti savitą sakramentų veikimą ir pašventina įvairius gyvenimo atvejus.

 Sakramentalijos pašventina kai kurias bažnytines tarnybas, kai kurias žmogaus būsenas, įvairius krikščioniškojo gyvenimo atvejus bei žmogaus naudojamus daiktus.

 Reiktų išskirti žodžius „laiminti“ ir „pašvęsti“. Pašvenčiami daiktai ir asmenys (pašvęstos vietos yra bažnyčios, varpai; pašvęsti asmenys gali būti vienuolynų abatai (-ės) ir pan.), kurie paskiriami Dievui. Laiminami daiktai ir asmenys, kai jie yra patikimi ypatingai Dievo globai (palaimintos vietos gali būti namai ir laukai, palaiminti asmenys – ligoniai, seneliai, sužadėtiniai, vaikai; piligrimai ir t.t., palaiminti daiktai – automobiliai, žolynai, vaisiai ir t.t.).

   Namų palaiminimas

 Vienas iš gražiausių parapijos kunigo pastoracinių darbų yra parapijiečių lankymas jų namuose. Atvykęs į tikinčiųjų namus kunigas patikslina parapijiečių sąrašą “Status animarum”, bendrauja su šeimos nariais, palaimina jų namus. Laukiant kunigo namų palaiminimui ypatingo pasiruošimo nereikia, nebent, laikantis senų tradicijų, galima ant stalo užtiesti baltą iškilmingą staltiesę, pastatyti kryželį, susirinkti visiems šeimos nariams, susipykusiems – susitaikyti.

   Daiktų pašventinimas

 Laiminami ir šventinami gali būti religinio turinio paveikslai, kryžiai, rožiniai, medalikėliai, žvakės ir pan. Sutuoktinių, nepriėmusių Santuokos sakramento, žiedai nėra laiminami ar šventinami. Pametus ir įsigijus naujus žiedus šventiname tik įrodžius, kad sutuoktiniai yra priėmę Santuokos sakramentą.

 Norintiems ką nors pašventinti, palaiminti ar pasikviesti dvasininką į namus reiktų kreiptis į budintį zakristijoje arba raštinėje dvasininką.

Bažnytinės laidotuvės

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now