Krikštas - tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai. (Katalikų Bažnyčios katekizmas)

 Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu.

Gyvenimas kaip ir krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo.

Sutvirtinimą gali ir privalo priimti kiekvienas pakrikštytasis ir dar nesutvirtintas žmogus. Sutvirtinamasis turi būti pašvenčiamosios malonės būklėje, atitinkamai pasirengęs ir sugebąs atnaujinti Krikšto pažadus. Tam pasiruošti padeda parapijos katechetas. Sutvirtinimas užbaigia Krikšto malonę ir, kaip ir Krikštas, krikščionio sieloje įspaudžia sakramentinę žymę (arba dvasinį antspaudą), dėl to šį sakramentą galima gauti tik vieną kartą gyvenime.

Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti. (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1422

Kiekvienam po krikšto nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Atgailos sakramentas yra būtinas žmogaus išganymui. Bažnyčioje šis sakramentas yra švenčiamas kasdien prieš kiekvienas šv. Mišias. Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą per metus atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra raginami neatidėti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kuomet yra daug žmonių, skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.

Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę. Žmonės, Krikšto iškelti į karališkosios kunigystės garbę, o Sutvirtinimu tapę dar panašesni į Kristų, eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje. (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1322)

 Šventoji Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Viešpats, norėdamas visada pasilikti su savaisiais ir padaryti juos savo Prisikėlimo dalininkais, įsteigė Eucharistiją, kurioje Jis duoda valgyti Duoną - savo Kūną ir gerti iš savo Kraujo taurės. "Tai darykite mano atminimui", - sakė Jis. Tikintieji eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje, švęsdami šv. Mišių auką - Eucharistiją.

Šis sakramentas teikiamas parapijos ligoniams ir senyvo amžiaus žmonėms. Dėl sakramento teikimo reikia iš anksto tartis su parapijos kunigais. Patepimas yra teikiamas tikintiesiems, kurie serga, kurių sveikatai gresia rimtas pavojus arba ji silpnėja dėl senatvės. Sakramentas gali būti kartojamas, jei po matomo pagerėjimo ligonio būklė vėl pablogėjo. Visada galima priimti šį sakramentą prieš operaciją, kai rimta liga yra operacijos priežastis, o sergantiems vaikams galima teikti tada, kai jie suvokia šio sakramento esmę ir naudą. Tiems ligoniams, kurie yra praradę sąmonę, Ligonių patepimas yra teikiamas, jei jie prieš sąmonės praradimą prašė šio sakramento arba numanoma, kad, jei turėtų sąmonę, jo prašytų. 

Katalikams yra privaloma kasmetinė išpažintis ir velykinė šv. Komunija. Nuo to neatleidžiami ir ligoniai. Todėl sergantiems ir negalintiems ateiti į bažnyčią drauge su visais švęsti Eucharistiją, bent Velykų laikotarpiu, reikia pakviesti kunigą į namus, kad ligonis priimtų Atgailos, Švenčiausiąjį Sakramentą ir taip pat ir Ligonių patepimo sakramentą. Tikintieji tepadrąsina ligonius prašyti kunigo suteikti šį sakramentą. Taip pat tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia, be Ligonių patepimo teikia Eucharistiją, kaip Viatiką - kelionės maistą.

Šventimų sakramentą Bažnyčia teikia tik pakrikštytiems vyrams, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai, sulaukusiems Kanonų teise nustatyto amžiaus (diakonui - 23 m., kunigui - 25 m., vyskupui - 35 m., kruopščiai ištyrus, ar jie tikrai tinkami Bažnyčios tarnybai.

Katalikų Bažnyčioje į kunigus paprastai šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei.

Santuokos sakramentą gali priimti pakrikštyti vyras ir moteris, sulaukę 18 m. (jaunesniems reikia vyskupo leidimo) ir esantys laisvi, t.y. niekieno neverčiami ir neturi prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.

 Rektorate ar vienuolynuose Santuokos sakramentas neteikiamas, nebent rektorius gautų vyskupo leidimą. Santuokos sakramentas reikiamas visada, tačiau advento ir gavėnios metu nedaromos iškilmingos jungtuvės, nes Bažnyčioje šis laikas yra skirtas vidiniam susitelkimui ir atgailai.

​